|
|
               |
Istorija Šapnagių vardas rašytiniuose šaltiniuose pirmą kartą paminėtas apie 1650 m. Jau praėjo daugiau kaip 360 metų, kai Šapnagių kaimo vardas pirmą kartą paminėtas išlikusiuose raštuose. Tai nebuvo džiaugsmingas įrašas. Tuometinis Akmenės valsčiaus laikytojas Martinkevičius nuvarė Šapnagių valstiečius nuo žemės ir, pasisavinęs jų 3 valakus, ėmė juose steigti savo palivarką. Daugybė įvairiausių įvykių nuo to laiko matė pasaulis ir mažytė jo dalelė Lietuva. Buvo karai, sukilimai, švedų, rusų, vokiečių kariuomenių antplūdžiai, o kuklus, netoli Latvijos ribos prigludęs Šapnagių kaimas išliko, išsaugodamas ir savo vardą. XX amžiuje, regis, iki 1968 metų, buvo du Šapnagių kaimai. Pirmajame kaime 1923 metais buvo 20 ūkių su 137 gyventojais, antrajame, vadintame Papelkiais, buvo 27 ūkiai, o juose 123 gyventojai. Socialistinės ūkio sistemos dešimtmečiais Šapnagiams pasisekė, nes čia nuo 1959 metų buvo suplanuota ir statoma Pakalniškių tarybinio ūkio centrinė gyvenvietė. 1959 metais kaime buvo 201 gyventojas, 1970 metais 215 gyventojų. Nuo 1926 metų tebeveikia pradinė mokykla, nuo 1945 metų išlikęs pašto skyrius, 1956 metais į Šapnagius perkelta Pakalniškių biblioteka, nuo 1961 metų buvo felčerių punktas. Vis dėlto nebuvo Šapnagiams lemta tapti miesteliu, nesisekė ir tarybiniam ūkiui. Vadovai vis keitėsi, o skolų našta nemažėjo, keletui metų Šapnagių ūkis buvo tapęs milžiniško ir skurdaus Kruopių tarybinio ūkio dalimi, paskui, jau artėjant Sąjūdžio bangai, vėl atgavo nepriklausomybę, tačiau netrukus iširo. Skausmingas kaimui buvo 1941 metų birželis. Matyt, dar nebuvo pasiekusi žinia apie prasidėjusį karą, tad E. Jaudžemio daržinėje jaunimas linksminosi gegužinėje. O pirmadienį sovietiniai kolaborantai suėmė ir Žagarėje nužudė šapnagiškius Juozą Racevičių ir Buivydą. Racevičius buvo šaulys, gal už tai atkeršijo? Parvežtus iš Žagarės vyrus pašarvojo toje pačioje daržinėje, o palaidojo Akmenėje, dalyvaujant birželio sukilėliams. Biblioteka pamažu kaupia žinias apie Šapnagių praeitį, yra užrašyta prisiminimų, kaip tuoj po Antrojo pasaulinio karo gyveno kaimas, kaip per gavėnią vakarais vis kitoje sodyboje giedodavo Kalnus, kaip pelkėtais keliukais pėsčiomis žmonės rinkdavosi į, dabar sakytume vakarones, pabendrauti, pažiūrėti savo jaunimo atliekamų tautinių šokių, pasiklausyti savų muzikantų grojimo. Kaip atskiras neužgyjantis randas pokario trėmimai. Į tolimą Sibirą buvo išvežtos 5 šeimos, kuriose buvo 12 asmenų. Pakeliui į tremtį mirė E. Jaudžemis, o jo motina M. Jaudžemienė, rodos, nusižudė iš nevilties. Pokario metais čia ilgokai pradinukus mokė talentingas pedagogas ir nuoširdus inteligentas Antanas Rakauskas. Į mokyklėlę tuomet susirinkdavo po 50 60 vaikučių. Gerai, kad išliko Šapnagiai, naujose sodybose priglaudę iš melioruojamų plotų išvarytus aplinkinių kaimų žmones. Pavyko nuo žvyrą vieškeliui taisyti kasusio ekskavatoriaus išgelbėti senkapius, vadinamus Švedų kapeliais. Kaimo pakraštyje įsikūrusi NORPOS mėsos perdirbimo įmonė jau dabartinių, modernių, laikų ženklas. Vadinasi, nepasiklydo Šapnagiai amžių vieškeliuose. informaciją parengė Leopoldas ROZGA STEPONO KIGAUS (1921-2002) atsiminimai: "KAI MANĘS NEBEBUS" Atsiminimus paruošė dukra Birutė Kigutė-Paukštienė, taip pat gimusi (1955) Šapnagiuose ir gyvenusi iki 1961 metų vasaros. Išeinu šiaurine namelio puse, pasižvalgau į rytų pusę, gamyklos kaminus, mišką, Šapnagių pusę - dabar Pakalniškių agrofirmos ūkis. Anksčiau buvo ferma. Prieš karą buvo didelis ūkis - Burgio vienkiemis, dar anksčiau buvo Numsėdis, o paskutinį laikotarpį - Bambalų. Šiaip ta ūkį vadino Burgio ūkiu. Šiek tiek toliau kapeliai - Švedkapiai - žvyro kalnelis ir keturkampis paminklas, kelias buvo nutiestas kapelių pietų puse. Kapeliai buvo aplenkti. Paminklą pastatė netoli gyvenantis Jonas Raudys, pardavęs žemę Šimams. Nuo gamyklos iki N.Akmenės buvo labai blogas kelias. Į kapus atvyko ekskavatorius, iškasė žvyro kelio remontui. Bet buvo uždrausta (matyt Jankauskas pranešė į Žagarę). Beliko dalelė kapų ir dalis pušų. Vėliau vyko melioracija ir visai sunaikino kapelius. Dalį žvyro ūkis suvežė prie fermos. Vaizdas laukuose buvo nekoks. Buvo pastebėti palaikai. Už Švedkapių, po kaire, gyveno Jankauskas. Jis buvo muzikantas - vadinamas smuikoriumi. Jis buvo pasidirbęs taip vadinama ,,kombainą", grojo su penkiais instrumentais iš karto. Toliau gyveno P.Burba ir jo brolis Jonas. Namas labai didelis. Jonas - dūdorius, dar iš Veisučių kaimo keturi Almaniai ir visi sudarė dūdų orkestrą. Šiek tiek atsimenu, kad ant stogo sulipę grodavo. O brolis Pranas Burba pirko kiaušinius, mynė linus, vežė į Papilę, Viekšnius, parduodavo urmu. Turėjo arklinę linų minimo mašiną. Pas Burbą pirma sykį mačiau kiną, rodė Kristaus kančias. Pranas Burba dar buvo Akmenės parapijos dešimtininkas. Turėjo gerą didelę kumelę vardu Sekia. Kunigai kalėdodavo žiemą apie Kalėdas,visi važiuodavo arkliais: kunigas - pirmas, antras - vargonininkas, trečias - dešimtininkas Burba. Burbos arklys buvo didesnis, gražesnis, vykresnis. 5 Kunigui tai labai nepatiko. Vis kalbėdavo Burdai kunigas, kad parduok man tą kumelę. Po kaire - kelelis į II Šapnagių kaimą - dar vadinamu Papelkių kaimu. Kaimas buvo apie 5 km ilgio. Kaime gyveno 18 ūkininkų: iš jų 6 latviai. Žemės dydis svyravo nuo 10 iki 18 ha. Pirmas buvo latvis Celmas. Jis turėjo tris sūnus. Tėvas - meistras. Sunūs grodavo kartu su Jankausku. Toliau du broliai Šimai. Žinomi visame valsčiuje. Antanas Šimas buvo baigęs 4 skyrius Karpėnuose rusų mokykloje. Jei kas gaudavo iš Rusijos laišką, atvykdavo pas A.Šimą prašydami laišką perskaityti ir išversti į lietuvių kalbą. Juozas Šimas buvo audėjas, ausdavo didelius latakus, staltieses su visokiausiais raštais. Pradėjus sklisti kalboms apie lito vertę, J.Šimas prisirinko 2-3 metų senumo siūlų, vadinamu bovelninių. Pasiruošė audimui. Audžiant pradėjo trūkinėti siūlai. Vieną dieną audžia, kitą dieną audžia, vis trūkinėja. Tada, mano mama Kigienė Lucija, Bozienė ir Celmienė, visos trys, būdamos geros audėjos, tik ant mažų staklių, nuėjo pas kaimyną Juozą Šimą pasiteirauti, kodėl trukinėja siūlai. Pasitarė, nusprendė, tai gal siūlų kaltė, drėgni, pasenę buvo. Pasikalbėję kaimyniškai - kaimynės išėjo kas sau. Bet J.Šimui krito mintis į galvą, Gal tos trys moterys, atėjusios pasiteirauti, apkerėjo siūlus. Tada jis pasiėmė krapylą, šventinto vandens, pradėjo krapyti, lyg išvarydamas burtus iš savo namų. Taip žmogui pakrypo nervai. Nebeišaudė gražių audeklų. Juozas Šimas man pasakojo taip: - Nuėjau pas Burtininką į Laižuvos kraštą, pasakiau, kas man nutiko, kad buvo trys moterys atėjusios. Viena latvė nubūrė mano 50 dekių apmetą audžiantį audeklą ir nuo jų atėjimo pradėjo trūkinėti siūlai. Ir prašiau atburti, kad galėčiau austi. Burtininkas sutiko Juozui Šimui padėti. Prikarpė popierėlių kvadratėliais, sukišo į maišelį. Tada burtininkas sako: - Nueik pas latvę, praversi duris ir jei ji bus, sviesk tuos popieriukus jai į akis. Taip ir padarė. O ta latvė kai tik tuo metu buvo prie durų ir jis metė tuos popierėlius jai į veidą. Latvė labai išsigando, vos nenumirė, labai ilgai sirgo. Toliau - tai mano tėvelio Kigaus Kazio ūkis. Mano tėvo tėvas (mano senutis) Vincas Kigus - atsikėlė iš Stungių kaimo, Žagarės valsčiaus. Žemę nupirko iš žydo Abromavičiaus. Žemės dalinimo laike Vincas Kigus (senutis) dirbo matininko sekretoriumi, buhalterijoje. Buhalterija buvo pas D.Buozį. Už mūsų gyveno J. Buozys. Toliau už jo - Antanas Buozys, dėde laikrodininku vadinamas. Dar buvo vienas Buozys Domas - siuvėjas. Dar toliau - Kliešmitis. Jo žmona Kliešmitienė buvo akušerė. Dar toliau gyveno Jaudžiamis, Alekna Kostas - stropus meistras, statė visokius namus. Paskutinis Čepauskas - mažažemis. Ateina kartą Čepauskienė pas mus, atsiklaupė ant žemės ir prašo mano tėvo 10 litų paskolinti. Mat mirė jos vyras. Neturi už ką palaidoti savo vyrą (10 litų kainą buvo nustatęs Akmenės kunigas Balčiūnas). Kunigas sakydavo, neturi pinigų, laidok be kunigo. Po kiek laiko, važinėdami į turgus, matydavau kaip veža kunigą (Balčiūną) į paskutinį patepimą pas ligonius. Kai prasilenkdavome, aš pakeldavau kepurę ir kunigas paskambindavo varpeliu (skambaliuku). Ir dar man pasakojo sargas Klemas Buozys, kai statė cemento gamyklą, jis matė tą kunigą, atvežtą prie statybos darbų. Mano tėveliai neturėjo jaujos, nes per gaisrą sudegė su javais. Vienais metais kuldavo mašina, atklydusia iš Žarėnų, kitais metais kuldavo Butnoriaus mašina iš Pakempinių km. Vieną metą kūlė tas Butnorius. Ruduo buvo šlapokas. Pabaigė kulti. Pradėjo lyti ir taip prilijo, kad kanalas buvo pilnas vandens. Pievose tyvuliavo vanduo. Iš ryto atjojo Jurgučiai su 6 arkliais, labai gražiais, belgėmis vadinamais. Tėvo kaimynų arkliukai buvo mažoki. Tėvas sako Jurgučiui: - Tau reikia išvežti kuliamąją mašiną. Bet tu, ponas Jurguti, neišveši per laukus iki vieškelio. Tėvas pasiūlė kinkyt 12 arklių. Jurgutis nesutiko. Tėvo kaimynai stebėjo kaip jiems seksis. Pakinkė arklius prie kuliamosios mašinos, ir pradėjo prieš kalnelį važiuoti. Kuliamoji susmuko ir belgai nebepajudina. Ateina Jurgutis ir sako: - Gerai sakei, ponas Kigau, kinkykim dar 6 arklius. Nupjovė epušę, pasidarė taip, kad dar 6 arklius galėtų pakinkyti. Pakinkė ir išvežė kuliamąją pas Racevičius. Pas tėvą K.Kigų ateidavo toks dėdė, atsinešdavo kortas, abu lošdavo. Vėliau sužinojau, tai belaisvis iš 1914 metų. Išsaugojo jį Putriūtė, rodos Marijona. Vieną sykį atėjęs atsisveikino su tėvu, man padovanojo kortas ir sakėsi išvykstąs į Rusiją, į savo Tėviškę, Žadėjo tėvui laišką parašyti, bet neparašė. Prisimenu, ateina pas tėvą kaimynas Jonas Racevičius. Mano tėvas jį pasivadina į antrą mano galą ir kažką kalba. Aš kaip vaikas pravėriau duris ir norėjau įeiti, bet tėvas uždraudė įeiti. Po to, kai tėvas išlydėjo kaimyną, aš tuoj pat įbėgau į tą kambarį pasmalsauti. Pakėliau pagalvę ir pamačiau paslėptą gelžgalį, atrodė kad tai brauningas. Po keik laiko ateina kitas - Juozas Racevičius, prisisegęs šaulio medalį. Mat Jonas Racevičius papasakojo Juozui Racevičiui, kad Kigus Kazys turi ginklą. Ir kaip šaulys prašė tėvo, kad atiduotų brauninką. Tėvas užsigynė, kad neturi ir viskas. Mano nuomone, tą ginklą tėvas buvo gavęs iš to ruso belaisvio. Juozas Racevičius gyveno gerai. Tvarkė savo ūkį galima sakyti pavyzdingai. Gera troba, klėtis, tvarkas. Ir lauko daržinę buvo pasistatę, apkaltą geromis lentomis. Turėjo keturias karves. Kartą tėvas Kazys Kigus važiuoja iš Akmenės nusipirkęs trąšų. Jį prisivijo vežimas: du dideli arkliai ir pradeda kalbėti ir taip susipažįsta kaip broliai. Pasipasakojo tėvui, kad esąs J.Mašanauskas ir turi piniginių bėdų. Pirko iš Kauno banko iš varžytinių 40 ha žemės. Turi 5 sūnus ir 2 dukras. Vaikai žemės nedirba. Prašė pagelbėti, nes nori išsiimti iš banko pinigų, susimokėjimui už žemę, ir reikalinga kažkieno garantija. Mano tėvas paskolą bankui garantavo. Po viso šito Mašanauskas palūkanų bankui nemokėjo. Tėvas tvarto nebestatė, nes reikėjo svetimus mokesčius mokėti ir tėvui nuo to pakriko nervai. Po kiek laiko atvažiuoja iš Alkiškių Bambalas ir prašo tėvo paskolinti 100 litų. Tėvo gera širdis. Ir vėl paskolina, bet paskolintų pinigų neatgauna. 1928 metai buvo blogi metai. Atvažiavo toks Klevas Jackus ir vėl iškaulijo iš tėvo 100 kg miežių. Jų taip pat niekas tėvui neatidavė. Žmonės, matydami tėvo silpnumą, taip ir išviliojo iš jo šį bei tą. Kalėdojant tėvas kunigui duodavo kasmet po 5 litus, vargonininkui gal po 1-2 litus. Pranešė, kad Kalėdos kunigai. Mes, trys broliukai, aš - Steponas, Jonas ir Kazys ir mama nenujautėme, ką tėvas daro. Tėvas pasiėmė lėkštę, užklojo nosine ir įdėjo į spintos lentyną. Atvyko kunigai. Tėvas, pasiėmęs lėkštę iš spintos, pakišo kunigui, ir sako: - Kas met duodu jums,o šiemet neturiu. Prašau išmaldos, įmeskit man. Turiu tris vaikus. Reikia tvartą statyti. Kunigas atsako: - O kiek norėsi? paklausė kunigas. Mano tėvas atsakė: - Šimtą ar pusantro (šimto). Kunigas įmetė tik vieną litą, vargonininkas 50 centų, zakristijonas 20 centų. Sekančiais metais mano tėvas vėl pasiruošė sutikti kalėdotojus. Padėjo 5 litus ant stalo. Kiemą pabarstė skujomis, eglių šakelėmis. Ir laukiam susėdę visi trys broliukai, mama ir tėvas Kazys Kigus. Kunigai pravažiavo pro šalį, neužsukdami pas mus. Neužvažiavo, nes bijojo mano tėvo. Prisimenu, Šapnagių 1 k. vyko gegužinė, Jaudžiamio didelėje daržinėje. Ta gegužinė buvo tą vakarą, kai prasidėjo karas. Pirmadienio rytą mane tėvas pasiuntė į krautuvę nupirkti žibalo ir langams stiklo. Krautuvėje nieko nebuvo. 0 žmonių daug. Grįžus namo, mama mane pasiuntė į pieninę (pienininku dirbo Ignas Alsys) parnešti pinigus už pristatytą pieną. Nueinu - žiūriu - eina keturi vyrai su šautuvais. Varo du vyrus: Juozą Racevičių ir Buivydą. Racevičienė su mažais vaikais vaikšto po kiemą, žiūri į keliuko pusę, laukia savo vyro ir vis nesulaukia. Užėjus vokiečiams, davė dokumentą ir liepė vykti į Žagarę ieškoti. Racevičienė paprašė kaimynų: Jaudžiamį Feliksą ir Jašmontą, kad važiuotų į Žagarę ieškoti. Rado Žagarėje nušautus: Juozą Racevičių, Buivydą ir, atrodo, iš Spaigių kaimo Adomaitį. Parvežė kaimynai Juozą Racevičių į gražią daržinę, kvepiančią sakais. Jo sulaukti atėjo kaimynai: Putrius su žmona, G.Jaudžiamis, Buozys kriaučius, Šimas, Burba, Gybužiai ir kiti. Palaidojo Akmeneje. Akmenėje mus sutiko garbės sargyba, gal koks 100 partizanų. Atidavė garbės sargybą šauliui Juozui Racevičiui. Per frontą netoli buvom pasitraukę tik 3 dienas. Grįžom per mišką vieškeliu. Sutikom daug kariuomenės. Surikiuoti po keturis, nuplyšę, pavargę, basi be ginklų. Pakraščiuose ėjo gal politrukai su ginklais ir prižiūrėjo tuos būrius, kad neišsiskirstytų, neišbėgiotų į mišką. Mūsų tvartas buvo tolokai. Ėjau sutemus arklių pašerti. Nueinu, ogi vienas su šautuvu mane sustabdo, žiūriu ir antras ir trečias. Pašeriu arklius. Parėjome į trobą. Mamai liepė įdėti duonos, lašinių, kad turėčiau ko valgyti. Išėjom. Į Karpėnus atėjom pas Gybužį, kai jau buvo naktis. Pas Gybužį jau buvo Buozys Klemensas, Zakarauskas, Norbutas Valys. Rytą nuvarę į Latviją, rodos Renges. Ima ir uždaro į tvartą, jame jau taip pilną vyrų prikišta. Per tardymą vis sakiau, kad pats pasidaviau. Vieną rytą pašaukė mane, nusivedė į tokią viryklą ir liepė nešioti kibirą su kažkokiu viralu. Nuėjom į namą ir liepė dalinti pusryčius. Žmonės buvo narvuose, po vieną. Narvai buvo labai maži, iš viso gal koks šimtas. Buvo ir civilių, ir kareivių ir kitų žmonių. Iš Renges mus nuvarė į Mažeikius. Negalvojau, kad taip bus. Ogi uždaro į kalėjimą. Kameroje labai daug žmonių. Prisimenu, Noreikis, Plekavičius, Borusas nuo Laižuvos. Borusui buvo labai sumuštos abi ausys. Už kokio mėnesio šiaip taip matome, renkasi prie vartų moterys, vaikai, kalbame tarp savęs, kad bus kažkas. Koridoriais vaikšto kažkas, ruošiasi ką nors daryti. Atsidaro durys, pašaukia po vieną. Atėjo mano eilė. Pašaukė į raštinę. Surišo rankas ant nugaros ir į kiemą. Kieme viena mašina jau sėdinčių, antra - jau baigiama pripildyti. Vos įlipau ir atsisėdau ant Plechavičiaus (pasisakė, kad 72 m., kažkur nuo Viekšnių. Pažvelgiu į lauko pusę, vaizdas nekoks. Visi galvojam, kad paskutines valandas begyvenam, veža sušaudyti. Galvojom, kad į Santeklių mišką vežą. Kepures taip užspaudžia, kad nieko nematytum. Šiaip taip prasmaukiu kepurę, žiūriu, pravažiavom Ventą, Papilę. Atveža į Šiaulius, mat mes priklausėme Šiaulių apskričiai. Šiauliuose visai laisvos patalpos, didelės. Po namu rūsiai pilni žmonių. Buvo sargyba. Po kelių dienų mus išvežė į karinį komisariatą Šiauliuose. Už poros dienų mus du paskyrė nunešti akumuliatorių. Ėjom gatve su Vozbutu ir sargybiniu. Sargybinis susitiko moterį ir kalbėjosi. Mes laukėm. Ta moteris man ir mano draugui nupirko duonos kepalą ir padovanojo mums. Buvo labai gardi ir skani duona. Už kokios savaitės suvarė į gyvulinius vagonus ir į pajudėjom Rytus. Kuopoj buvo pusė velnio. Dirbom miškuose. O jau parazitų oi oi oi, pilni skvernai. Iš Tombovo paleido namo. Grįžus namo prasidėjo kitos bėdos. Prievolės, miško kirtimai. Su Ignu Buoziu iškirtom 40 kietmetrių malkų, bet už tą kirtimą mums neapmokėjo. Vėliau vežėm į Papilę. Arkliai silpni, vienas vargas. Kas vakarą ir rytą tikrinimai. Siūlo Sibirą, baltas meškas. Nuvežiau veršelį į Dabikinę (dabar Venta). Žiūriu, vagonų visa virtinė. Iškišusi ranką moteris prašo vandens nors šlakelio, gimdau, gelbėkit. Aš supratau, kad tai veža žmones tuose vagonuose. Dar tragedija buvo tuo laiku. Tas kaimas netoli Šapnagių buvo -Bambalai.Vieną naktį iššaudė 5 šeimas. Ir kas - niekas nežino. Vokiečių laikais nebuvo rūkalų. Mano kaimynas sako, važiuojam į Kruopius dviračiais, gal tabako gausim. Nuvažiuojam ir gaunam po vieną paką (100 g). Patenkinti grįžtam mano, Jau reikia pasisukti po kaire, bet staigiai pasiveja su nauju dviračiu nepažįstamas vyras. Liepia sustoti ir teiraujasi ar mes turime šovinių. Mes jų neturėjome.Viską išsiteiravęs nuvažiavo Žagarės link. Važiavau kartu su mama į Žagarę parsivežt iš gamyklėlės du ritinius išaustos medžiagos, nes buvo duota velti. Taip penktadienį rytą ir išvažiavom. Nuvažiuojam į Žagarę, pravažiuojam Švietės tiltą, bet arklys vis darosi keistai, kraiposi, uosto. Įvažiuojam į senąją turgavietę. Pamatome labai keistą vaizdą. Mėtosi drabužiai, skaros, maldaknygės, visokiausi ryšuliai, batai. Turgaus aikštėje stovėjo mašina, vaikšto uniformomis apsivilkę. Žiūriu - atneša vaiką, už kojos patranko į mašinos bortą ir įmeta į mašiną. Paskui žiūriu - atsiveda seną nedidelį žydą, su balta barzda. Supratom su mama, kas darosi ir tuojau pasukom į namus. Grižus iš armijos pavasarį, buvau neišsiėmęs paso. Rugsėjį nueinu Į Kruopius pas viršininką Repeckį(), pasiimti dokumentą pasui gauti. Einu per kiemą, žiūriu - trys nušauti guli. Tikriausiai miško draugai. Viršininkas sako, ateik kitą dieną, nes aš išvykstu. Nueinu kitą dieną, ogi žiūriu gal koks 10 nušautų. Gavau dokumentą ir einu pėsčias į Semetaičius. Praeinu Spaigius. Kinkius. Kinkių kapinaites apžiūriu. Einu pro Klaišių Bravaro namą ir Baublius. Prasideda miškas. Per mišką kelias blogesnis. Paėjus gal 100 metrų miško link, mane užpuola gal 10 vyrų su šautuvais. Užklausė, kur einu. - Pas tetą į Šemetaičius. Atėmė dokumentus ir liepė eiti sykiu. Mat buvo prievolių laikas. Aktyvistai nusivaro į Baublių mokyklą. Mane uždaro į klėtį, kaip kokį razbaininką. Šeimininkė atneša man uzboną sriubos ir viščiuką išvirusi. Pavalgau. Vakare, jau sutemus, nuėjom į Roplaukį ant vakarienės pas didelį ūkininką. Ūkininko šeimininkė sako, kad duonos ir pieno rūgštaus turiu. Pavalgau. Po to jie mane uždaro į klėtį. Joje minti linai sukrauti. Apsidedu linais ir guliu ir galvoju, o jei miško draugai suseks. Rytą metą nueiname į Klaišius. Aš - pirmas, su šautuvais du - iš paskos. Nusivaro ir vėl uždaro į klėtį. Šeimininkė atneša valgyti ir sėdžių. Kitą dieną vėl varo mane pas kitą Klaišių ūkininką. Bet ten nėra kur mane uždaryti. Sėdžiu kampe ir klausaus. Ir taip tuos žmones baugina, negaliu net aprašyti, vis dėl prievolių. Ateina Žakys su savo švogeriu. Tą švogerį sulaiko (jis iš Kuršėnų). Dabar esame du. Kitą dieną nueiname pas Beržinienę. Pas ją irgi žmonės kviečiami dėl tų prievolių. Vakare nueiname pas vargšę moterį (atrodo jaujoj gyveno). Prašo išvirti vakarienę. Moteris sako, kad nieko neturi, poryt kulsiu, turiu avinėlį, paskersiu pabaigtuvėm. Enkavedistai sako, gerai, dėk aviną į katilą, o bulvių mes patys priskusime. Taip ir padarė. Išvirė, prismožijo ir mane su Žakio švogeriu pavadino. Visi bendrai pavalgėme. Jau pradeda temti. Pasirodė tie patys enkavedistai. Pakinkė du arklius, kad mus nuvežtų į Papilę. Mane su draugu pasodina už kučerius, įduoda lazdas ir išvažiuojame. Pravažiuojam Klaišius. Iš priekio atvažiuoja du geri arkliai, brika ilga, matyt vežęs runkelius į stotį. Susigretinus su mūsų vežimu, enkavedistai staigiai iššoko iš vežimo ir liepė atvažiuojančiam sustoti. Bet jis nesustojo. Tik sukirto arkliams ir stengėsi pasprukti. Tuo metu jam perdaužė galvą, bet nestojo ir nuvažiavo. Susėdom atgal į vežimus ir važiuojam, bet jau tamsoka. Pravažiuojam Baublius ir prasideda miškas. Jau darosi visai tamsu. Mūsų ,,draugai" išlipa iš ratų ir eina mišku, o aš su draugu važiuojam iš palengva. Jau baigiantis miškui, nebetoli Šemetaičių, geležinkelio pervaža, vėl susėda ir važiuojam. Jai arkliui neduodu su botagu, tai man į nugarą duoda su šautuvu. Arklys zovada bėga. Iš to smarkumo trenkiamės į priekyje važiavusį vežimą, mat žmogus važiavo iš Papartynės malūno. Tuoj atėmė tam žmogui dokumentus. Nuvažiuojam į Papilę. Viršininkas ir sako jiems: - Kodėl sulaikėte tą Kigų, juk jam dokumentai tvarkoje. Viršininkas man liepė eit į Šemetaičius, bet aš nesutikau, kadangi buvo labai tamsu. Tada davė šiokį tokį čiužinį, pagalvę ir išgulėjau. Rytą išaušus, išėjau. Einu Kuršėnų pusėn. Praeinu miškelį ir dar toliau. Girdžiu, lyg dainuoja, groja. Einu arčiau Šemetaičių. Kažkas lyg vaikšto, lyg arkliai. Prieinu, ogi gurguolė vėliava vežime plevėsuoja. Keli vyrai ant maišų susėdę: vienas sugroja garmoška ir dainuoja. Patekės saulelė raudona Pavirsim visi į peleną Kitą rytą išvykau į Šiaulius. Pasikvietė vienas viršininkas ir sako man: - Drg. Kigau, mes tau siūlom gerą tarnybą, karves galėsi kaime surašinėti. Bet aš nesutikau, gavau pasą ir išvykau į namus. |
 Pokario Šapnagiai 1949  STEPONAS KIGUS 1921-2002 |
| Kontaktai | Svečių knyga | Pašto indeksai | Telefonų kodai |
| 2007-2008 menasart |